Kuo naujos veislės skiriasi nuo senų?
Senosios veislės – kas tai?
Kas tai yra senosios daržovių veislės? Kuo jos skiriasi nuo naujų, hibridų ir genetiškai pakeistų augalų? Kodėl verta atgaivinti ir saugoti senąsias veisles? Kodėl būtent jos geriausios?
Ko gero jau 5 metus stengiamės sėklų nepirkti parduotuvėje, o jas renkam patys ir ieškom žmonių, su kuriais galėtume pasikeisti senųjų veislių augalų sėklomis, kurie daugelį metų išlaiko senąsias veisles ir patys renka sėklas... Kodėl mums to reikia? Tai reikalinga ne tik mums! Tai reikalinga visiems!Ir, jeigu jūs iki šiol negalvojote apie tai, tai dabar pats laikas susimąstyti...
Senųjų veislių daržovių savybės!
1. Skoninės savybės!
Kas neragavo senųjų veislių daržovių, tas nesupras apie ką kalba! O tie, kurie dar nuo vaikystės prisimena valgytų pomidorų, agurkų, kopūstų skonį ir kvapą, tie puikiai supras. Taigi va ...
2. Nereiklumas!
Senosios veislės gali augti beveik laukinėmis sąlygomis, nereikalauja aukšto lygio šiuolaikinės agrotechnikos (maitinimo dirbtinėmis trąšomis, apsaugos nuo ligų ir kenkėjų, naudojant specialias chemines medžiagas, totalinio piktžolių naikinimo) ir netgi „atleidžia“ jas auginant padarytas klaideles.
Žinoma tai nereiškia, kad tokie augalai gali augti dykumoje be vandens ir dirvos arba arkties ledynuose ir t.t. Jiems, be abejo, reikia sudaryti geras, priimtinas gyvenimo sąlygas (būtent tai ir daro gamtinė žemdirbystė) – visa kita jie susikuria patys.
Šiuo klausimu nereikia turėti iliuzijų ir skirti būtinų sąlygų sudarymą (augalų augimo stebėjimas ir, jeigu reikalinga, koregavimas) nuo kasdieninės priežiūros (laistymas, tręšimas, purškimas nuo ligų ir kenkėjų, kova su piktžolėmis).
Tai galima sulyginti su posakiu: jeigu nori pamaitinti žmogų, duok jam žuvies ir po to nešk kiekvieną dieną, o galima žmogui duoti meškerę ir išmokyti jį pačiam pasigauti žuvį.
Tai štai, gamtinėje žemdirbystėje senųjų veislių augalams mes sukuriame sąlygas, t.y. leidžiam augalams patiems pasiimti maistines medžiagas ir savo jėgomis gintis ir prisitaikyti.
O, naudojant tradicinę agrotechniką ir naujų veislių augalus, mes priversti kiekvieną dieną „nešti žuvį“ – t.y. aprūpinti juos maistu, ginti nuo nepalankių sąlygų poveikio ir t.t.
3. Superplastiškumas!
Reikia pažymėti, kad mums svarbiausia veislės sąvybė jos adaptacija (prisitaikymas) prie tam tikrų aplinkos sąlygų ir auginimo technologijos.
Tai štai, pagal šios sąvybės pasireiškimo laipsnį, veislės skirstomos į:
Plastiškas – didelis sugebėjimas adaptuotis,
Neplastiškas – ribota galimybė adaptuotis.
Senųjų veislių kultūriniai augalai yra plastiški.
Tai reiškia, kad pasikeitus aplinkos sąlygoms: oro anomalijos arba auginimas kitoje klimatinėje zonoje (ne toje, kurioje buvo surinktos sėklos), augalai turi daugiau galimybių išgyventi, duoti derlių, duoti gyvybingus palikuonis ir jiems perduoti naujai įgytas savybes (atsparumą pergyventoms anomalijoms ir prisitaikymą prie naujų dirvožemio – klimato sąlygų) genetiniu lygiu.
4. Sugebėjimas duoti gyvybingus palikuonis, išsisaugoti dauginimosi procese
· Senųjų veislių augalai duoda gyvybingus palikuonis (sėklas), ne taip kaip genetiškai modifikuoti ir hibridiniai.
· Be to ši jų savybė tikrinosi ir stiprėjo ne vienerius metu ir dešimtmečius. Tokie augalai sugeba išlaikyti savo vertingas unikalias savybes, būdingas konkrečiai veislei.
· Dar daugiau, senų veislių augalai turi sugebėjimą kaupti ir perduoti savo palikuonims naudingus požymius, įsigytus augimo procese (atsparumas anomalinėms oro sąlygoms, prisitaikymas prie dirvožemio – klimato sąlygų konkrečioje vietovėje kur jie augo).
5. Didelis kiekis biologiškai aktyvių medžiagų!
Turintys daugiausiai biologiškai aktyvių medžiagų ir mažiausiai kintantys selekciškai – laukiniai valgomi augalai.
Artimiausi laukiniams valgomiems augalams (pagal savybes, maistinę ir cheminę sudėtį) būtent senieji mūsų soduose ir daržuose vis dar auginami augalai.
Palyginsime naujas veisles su analogiškais kokybiniais požymiais
· Skirtingai nuo senųjų veislių naujos ir hibridai labai reiklios augimo sąlygoms ir nesavarankiškos, kadangi žmogus jas pripratino prie pastovios apsaugos nuo įvairaus išorinio poveikio, aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis. Rezultatas: naujos veislės ir hibridai kaprizingi „šiltnaminiai“ padarai, nesugebantys savarankiškai išgyventi be žmogaus dalyvavimo.
· Naujos veislės ir hibridai neplastiški arba mažiau plastiški už senas veisles, t.y. jiems prisitaikyti prie anomalijų (karštis, sausra, šlapia arba šalta vasara) arba naujų jiems augimo sąlygų sudėtinga arba net visai neįmanoma, o jau laukti derliaus esant tokioms sąlygoms beprasmiška.
· Hibridai nesugeba palikuonims perduoti savo savybių. Jų palikuonims įvyksta požymių skilimas. Tai reiškia, kad surinkus hibridinių augalų sėklas ir jas pasėjus, gausime skirtingus augalus, visai ne tokius iš kokių surinkome sėklas, o jau apie kokybišką derlių net nekalbu.
· Genetiškai modifikuoti ir kai kurie hibridiniai augalai neduoda gyvybiškų palikuonių, t.y. jie sterilūs.
· Naujų veislių ir hibridų biocheminė sudėtis skurdesnė. Tai ypač pastebima jas palyginu su laukiniais ir senųjų veislių augalais.
·
Galimas lengvai atsekti kaip įgydami vienus, taip vadinamus ūkiškai – vertingus požymius, buvo prarastos kitos vertingos savybės: kvapas, skonis, vertingi mikroelementai.
Taip buvo išvesti augalai, vedantys didesnius vaisius, bet silpnesnio skonio ir kvapo (palyginimui – miško ir sodinė braškė).
Transportavimui labiau pritaikyti vaisiai ir uogos prarado švelnią sultingą konsistenciją, o kartu ir skonį (pomidorai senų ir naujų veislių).
Senų veislių agurkai (nehibridiniai, bičių apdulkinami) žymiai skanesni už hibridinius ir savidulkius.
Senų rūšių ir veislių kviečiai, palyginus su naujom, pagal biocheminę sudėtį, baltymų kiekį ir kitas svarbias sudėtines dalis, taip pat žymiai skiriasi (naujų nenaudai).
Kuo paaiškinamas toks skirtumas senų veislių nuo naujų ir hibridų?
1. Genotipinis nevientisumas (platus genų rinkinys) būdingas daugumai senųjų veislių ir atvirkščiai – genotipinis vientisumas naujų veislių ir hibridų.
Senos veislės – tai veislės populiacijos.
Veislė populiacija – veislė kryžmadulkės ar savidulkės kultūros, gautos masinės atrankos būdu, sudarytos iš rinkinio genotipiškai skirtingų augalų.
Čia pagrindinis momentas yra tas, kad esant panašiems išoriniams požymiams (fenotipui), panašumui pagal ūkinius – vertingus požymius (greitą sunokimą, skonines savybes, sandėliavimą) ir sugebėjimą šiuos požymius perduoti palikuonims, senų vietinių veislių augalai vienos veislės viduje turi šiek tiek skirtingą genų rinkinį (genotipą).
Šia savybe (skirtingas genotipas, bet panašūs išoriniai požymiai) senos vietinės veislės labai panašios į laukinius augalus, iš kurių ir kilusios. Tai reiškia, kad paklūsta tiems patiems ekologiniams dėsniams, kaip ir laukinia augalai natūralioje gamtoje.
Šiuo atveju, viena iš svarbiausių senų veislių kultūrinių augalų savybių yra jų sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkos pasikeitimų.
Šis reiškinys ir nulemia senų veislių plastiškumą. Naujos veislės, o tuo labiau hibridai, neturi tokio genų įvairumo kaip veislės – populiacijos.
Su naujom veislėms taip gavosi, nes buvo siekiama augalų vienodumo, vaisių vienodumo pagal dydį, formą, sunokimo laiką, todėl, kad tai palengvina jų priežiūrą, leidžia mechanizuoti derliaus nuėmimą ir perdirbimą.
Kalbant apie hibridus – apie jokį genų įvairumą ir kalbos negali būtį, nes augalų, priklausančių vienai hibridinei veislei, genotipas praktiškai identiškas.
2. Patikrinimas laiku (tai ne tušti žodžiai – o normalus bandomasis procesas)
Senų veislių augalai dešimtmečiais, šimtmečiais atsirinkdavo ir prisitaikydavo prie įvairių klimatinių sąlygų, išgyvendavo įvairiomis anomalinėmis oro sąlygomis, išlaikydami savo individualias veislines savybes.
Tokie augalai perduodavo savo palikuonims (sėkloms) sugebėjimą išgyventi tokių sąlygų įvairovėje. Naujos veislės ir hibridai negali pasigirti tokiu ilgu išbandymu lauko sąlygomis.
Ir kuo naujesnė veislė, tuo trumpesnis jos atsirinkimo ir bandymo laikas. Kaupti naudingus požymius ir juos perduoti palikuonims tiesiog nėra laiko. O hibridai, kaip prisimename, to iš vis nesugeba.
Dabar jūs žinote, kuo senos veislės skiriasi nuo naujų, ir jūsų valia rinktis: ar kurti savo sėklų fondą, ar nesukti sau galvos ir toliau pirkti sėklas parduotuvėje.
Pastebėjimas – kuo ilgiau augini daržoves iš savo rinktų sėklų, tuo jos skanesnės.
Iš tinklalapio „Uralskij ogorod bez osobych chlopot“
Charles M. Rick, Jr., Professor Emeritus of the University of California, Davis and the world's foremost authority on tomato genetics, passed away peacefully in the early morning hours of Sunday, May 5th. Known worldwide for his major scientific contributions as a plant geneticist and botanist, the majority of Charlie Rick’s career focused on the genetic variability of the tomato, especially the wild tomato species distributed widely in western South America and the Galapagos Islands. In addition to the thorough studies of tomato genes and chromosomes, he organized numerous plant-collecting expeditions to the Andes to sample the wide range of genetic variation found in the wild species, but missing from the modern domestic tomato. Crisscrossing this rugged terrain, he managed to document and preserve an amazing diversity of tomato varieties with qualities such as disease resistance that can be bred back into the tomato we know. In his later years, Rick established and directed the C. M. Rick Tomato Genetics Resource Center at the Davis campus of the University of California, which serves as a permanent bank of genetic material for the tomato and other members of the nightshade family. This center distributes seeds to scientists world-wide, and its holdings include genetic varieties that have become extinct in the wild.