Skirtingos spalvos pomidorų ir biocheminė sudėtis, ka tai reiskia?

                                       

Skirtingos spalvos pomidorų ir biocheminė sudėtis – skirtinga Daugumos pomidorų veislių vaisiai yra raudoni, tačiau dažnai būna ir geltoni, rečiau - oranžiniai, rožiniai, purpuriniai, žali, balti ar juodi. Pomidorų vaisiaus spalva priklauso nuo minkštimo spalvos, o pastarąją lemia vaisiuose esantis karotinoidų kiekis. Ar skirtingų spalvų pomidorų biocheminė sudėtis taip pat skiriasi? Pomidorų spalvą lemiantį karotinoidų kiekį dažniausiai determinuoja veislės savybės ir tik iš dalies veikia kiti veiksniai, tokie kaip tręšimas ar aplinkos sąlygos. Tyrimų tikslas buvo nustatyti skirtingų spalvų pomidorų vaisiuose esantį karotinoidų kiekį ir jų biocheminę sudėtį. Pagal vaisių biocheminę sudėtį pomidorai (Lycopersicon esculentum Mill.) yra labai vertinga daržovė. Jų vaisiai vertinami ne tik dėl gero skonio, bet ir dėl maistingumo. Pomidorų vaisiuose yra tirpiųjų cukrų, organinių rūgščių, celiuliozės ir pektininių medžiagų, baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų (kalio, fosforo, sieros, magnio, kalcio, geležies, vario, natrio), daug vitaminų (B1, B2, B3, PP, C, A, I, H), taip pat alkaloido tomatino, turinčio fitoncidinių savybių. Manoma, kad pomidoruose esantys karotinoidai, kurių vidutiniškai yra 3,67 mg 100 g-1, mažina susirgimų riziką, pirmiausia širdies ir kraujagyslių ligomis bei prostatos vėžiu. Karotinoidais vadinami oranžinės, geltonos ir rudos spalvos pigmentai, kurių randama beveik visuose augaluose ir gyvūnų organizmuose. Tiesa, dažniausiai jų būna nedaug, pavyzdžiui, augalų lapuose karotinoidai vidutiniškai sudaro 0,07-0,2 proc. jų sausosios masės. Iš viso dabar žinoma apie 400 įvairių karotinoidų. Atsižvelgiant į cheminę sudėtį, karotinoidai skirstomi į dvi grupes. Vienai grupei priklauso tie, į kurių sudėtį neįeina deguonis, o kitai grupei priskiriami deguonies turintys karotinoidai. Iš deguonies neturinčiųjų gamtoje itin paplitę likopenas ir beta-karotinas. Pomidorų vartojimo efektyvumą lemia likopeno, veikiančio kaip antioksidantas, bioprieinamumas. Deja, likopeno pasisavinimo mechanizmas žmogaus organizme iki šiol nėra visiškai aiškus. Žinoma tik, kad žmogaus organizmas geba pasisavinti apie 10 proc., o atskirais atvejais - iki 30 proc. suvalgyto likopeno kiekio. Likopenas iš šviežių pomidorų pasisavinamas blogiau negu iš perdirbtų, kaip antai iš pomidorų pastos ar padažo. Lietuvos gyventojai iš suvartoto pomidorų kiekio pasisavina daugiausia 0,21 mg likopeno per dieną. Efektui pasiekti siūloma vienam žmogui per dieną suvartoti 25-35 mg likopeno, tai būtų ne mažiau kaip 200 g pomidorų. Tyrimams Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute buvo pasirinktos penkios pomidorų veislės, subrandinančios skirtingų spalvų vaisius: White beauty - baltieji, Black sweet chewy - juodieji, Ana German - geltonieji, Oranž 1 - oranžiniai ir Viltis - raudonieji. Pomidorai auginti polietileniniuose dvišlaičiuose neapšildomuose šiltnamiuose, pastatytuose šiaurės pietų kryptimi su šoninėmis orlaidėmis. Kiekvienais tyrimų metais pomidorai buvo auginami kaip antroji kultūra - po kopūstų daigų. Karotinoidų kiekis pomidoruose Pomidorų vaisių spalva yra vienas iš svarbiausių ir vienas iš sudėtingiausių požymių, lemiančių vaisiaus kokybę bei vartotojų apsisprendimą juos pirkti. Pomidorų vaisių spalvą lemia juose esantys karotinoidų tipai ir jų santykis bei koncentracija, determinuojami augalo genetinių savybių. Nustatyta, kad daugiausia likopeno sukaupė veislės Viltis raudonos spalvos pomidorai (11,6 mg 100 g-1), nedaug nuo jų atsiliko ir Black sweet chewy veislės juodos spalvos vaisiai, kuriuose likopeno kiekis siekė 9,5 mg 100 g-1. Nedaug (2,2 mg 100 g-1) šio karotinoido aptikta oranžiniuose pomidoruose, o visai mažai likopeno sukaupė geltonos (0,3 mg 100 g-1) ir baltos (0,1 mg 100 g-1) spalvos pomidorai. Didžiausias ß-karotino kiekis nustatytas oranžiniuose pomidoruose siekė 3,1 mg 100 g-1, o raudonos ir juodos spalvos vaisiuose šio karotinoido aptikta 1,7 karto mažiau. Veislės Ana German ir White beauty vaisiai turėjo labai mažai ß-karotino, atitinkamai tik 0,4 ir 0,1 mg 100 g-1. Tyrimas patvirtino, kad daugiausia likopeno turi raudonos, o ß-karotino - oranžinės spalvos pomidorų vaisiai. Geltonuosiuose ir baltuosiuose pomidoruose šių karotinoidų kiekiai buvo labai maži. Tačiau ištyrus juodos spalvos pomidorus paaiškėjo, kad juose sukauptas likopeno kiekis yra palyginti didelis, jie turėjo nemažai ir ß-karotino. Pomidorų biocheminė sudėtis Tirpiųjų sausųjų medžiagų, askorbo rūgšties ir nitratų kiekis pomidorų vaisiuose nėra pastovus, jis daugiausia priklauso nuo auginimo sąlygų ir augalo genetinės prigimties. Vidutinis tirpiųjų sausųjų medžiagų kiekis prinokusiuose pomidoruose sudaro nuo 4 iki 6 proc. Lietuvos mokslininkų dešimties metų tyrimo duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje auginami pomidorai vidutiniškai sukaupia 6,13 proc. tirpiųjų sausųjų medžiagų, 4,37 proc. bendrojo cukraus, 16,20 mg 100 g-1 askorbo rūgšties ir 47,47 mg kg-1 nitratų. Remiantis mūsų tyrimo duomenimis tirpiųjų sausųjų medžiagų kiekis skirtingos spalvos pomidorų vaisiuose kito nedaug, o didžiausias (6,2 proc.) buvo nustatytas veislės Oranž 1 pomidoruose, ir tai buvo tik 0,1 proc. daugiau, palyginti su veisle Black sweet chewy, kurios juoduose vaisiuose aptiktas šių medžiagų kiekis buvo 6,1 proc. Vienodą (5,5 proc.) tirpiųjų sausųjų medžiagų kiekį sukaupė veislių Viltis bei White beauty vaisiai, ir tai buvo tik 0,2 proc. daugiau už mažiausiai šių medžiagų sukaupusius geltonos spalvos pomidorus. Cukraus ir rūgščių santykis lemia pomidorų vaisių skonį, kuo daugiau aptinkama cukraus ir kuo mažiau randama rūgščių, tuo vaisių skonis būna malonesnis (saldesnis). Atlikus biocheminę pomidorų vaisių analizę nustatyta, kad bendras cukraus kiekis skirtingų pomidorų veislių vaisiuose skyrėsi nedaug - nuo 4,14 (Oranž 1) iki 4,80 proc. (Black sweet chewy). Nustatytas pH rūgštingumas (per 3,9) buvo panašus raudonuosiuose, oranžiniuose ir juoduosiuose pomidoruose, tačiau geltonos bei baltos spalvos vaisiuose rūgštingumas buvo mažesnis ir pH siekė per 4,1. Taigi geltonieji ir baltieji pomidorai pasižymėjo švelnesniu vaisių skoniu. Pomidorai priskiriami prie mažai nitratų kaupiančių daržovių, tai patvirtino ir bandymas, kur mažiausias nitratų kiekis (61 mg kg-1) nustatytas veislės Ana German geltonuose vaisiuose, o raudonos, juodos ir oranžinės spalvos pomidoruose sukauptas nitratų kiekis buvo panašus (80-83 mg kg-1). Pagal susintetintą askorbo rūgšties (vitamino C) kiekį pomidorų vaisiuose, labiausiai išsiskyrė geltonų vaisių veislė Ana German (17,8 mg %), ir tai buvo net 10,7 mg % daugiau, palyginti su mažiausiai askorbo rūgšties sukaupusia veisle White beauty. Tik 7,8 mg % askorbo rūgšties nustatyta raudonos spalvos vaisiuose. Veislių Oranž 1 ir Black sweet chewy pomidoruose nustatytas šios rūgšties kiekis atitinkamai siekė 9,3 ir 10,9 mg %. Pomidorų vaisiaus spalva turi įtakos biocheminei sudėčiai Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima drąsiai teigti, kad pomidorų vaisių spalva turi įtakos jų biocheminei sudėčiai, nes daugiausia likopeno buvo nustatyta raudonos spalvos veislės Viltis vaisiuose, ß-karotino - oranžinės spalvos pomidoruose (Oranž 1), o geltonieji Ana German ir baltieji White beauty pomidorai sukaupė labai mažus šių karotinoidų kiekius. Veislės Ana German geltonos spalvos pomidorai sukaupė daugiausiai vitamino C, turėjo mažiausiai nitratų ir išsiskyrė švelnesniu skoniu. Taigi raudonieji pomidorai pasižymi didesniu likopeno kiekiu, oranžiniai susintetina daugiausia ß-karotino, o nepralenkiami pagal vitamino C kiekį - geltonųjų pomidorų vaisiai.

Medziaga is archyvu..straipsniu.

Tomato Variety Paradise: Kas tai Raf veisle - susipazinkime!Pridedu is...

Tomato Variety Paradise: Kas tai Raf veisle - susipazinkime!




Pridedu is...: Kas tai Raf veisle - susipazinkime! Pridedu istrauka is rusu puslapio: "...название RAF расшифровывается как Resistente A Fusa...

       Kuo naujos veislės skiriasi nuo senų?

                       Senosios veislės – kas tai?
       

Kas tai yra senosios daržovių veislės? Kuo jos skiriasi nuo naujų, hibridų ir genetiškai pakeistų augalų? Kodėl verta atgaivinti ir saugoti senąsias veisles? Kodėl būtent jos geriausios?

Ko gero jau 5 metus stengiamės sėklų nepirkti parduotuvėje, o jas renkam patys ir ieškom žmonių, su kuriais galėtume pasikeisti senųjų veislių augalų sėklomis, kurie daugelį metų išlaiko senąsias veisles ir patys renka sėklas... Kodėl mums to reikia? Tai reikalinga ne tik mums! Tai reikalinga visiems!Ir, jeigu jūs iki šiol negalvojote apie tai, tai dabar pats laikas susimąstyti...

                    Senųjų veislių daržovių savybės!

1.       Skoninės savybės!

Kas neragavo senųjų veislių daržovių, tas nesupras apie ką kalba! O tie, kurie dar nuo vaikystės prisimena valgytų pomidorų, agurkų, kopūstų skonį ir kvapą, tie puikiai supras. Taigi va ...

2.       Nereiklumas!

Senosios veislės gali augti beveik laukinėmis sąlygomis, nereikalauja aukšto lygio šiuolaikinės agrotechnikos (maitinimo dirbtinėmis trąšomis, apsaugos nuo ligų ir kenkėjų, naudojant specialias chemines medžiagas, totalinio piktžolių naikinimo) ir netgi „atleidžia“ jas auginant padarytas klaideles.

Žinoma tai nereiškia, kad tokie augalai gali augti dykumoje be vandens ir dirvos arba arkties ledynuose ir t.t. Jiems, be abejo, reikia  sudaryti geras, priimtinas gyvenimo sąlygas (būtent tai ir daro gamtinė žemdirbystė) – visa kita jie susikuria patys.

Šiuo klausimu nereikia turėti iliuzijų ir skirti būtinų sąlygų sudarymą (augalų augimo stebėjimas ir, jeigu reikalinga, koregavimas) nuo kasdieninės priežiūros (laistymas, tręšimas, purškimas nuo ligų ir kenkėjų, kova su piktžolėmis).

Tai galima sulyginti su posakiu: jeigu nori pamaitinti žmogų, duok jam žuvies ir po to nešk kiekvieną dieną, o galima žmogui duoti meškerę ir išmokyti jį pačiam pasigauti žuvį.

Tai štai, gamtinėje žemdirbystėje senųjų veislių augalams mes sukuriame sąlygas, t.y. leidžiam augalams patiems pasiimti maistines medžiagas ir savo jėgomis gintis ir prisitaikyti.

O, naudojant tradicinę agrotechniką ir naujų veislių augalus, mes priversti kiekvieną dieną „nešti žuvį“ – t.y. aprūpinti juos maistu, ginti nuo nepalankių sąlygų poveikio ir t.t.

3.       Superplastiškumas!

Reikia pažymėti, kad mums svarbiausia veislės sąvybė jos adaptacija (prisitaikymas) prie tam tikrų aplinkos sąlygų ir auginimo technologijos.

Tai štai, pagal šios sąvybės pasireiškimo laipsnį, veislės skirstomos į:

Plastiškas – didelis sugebėjimas adaptuotis,

Neplastiškas – ribota galimybė adaptuotis.

Senųjų veislių kultūriniai augalai yra plastiški.

Tai reiškia, kad pasikeitus aplinkos sąlygoms: oro anomalijos arba auginimas kitoje klimatinėje zonoje (ne toje, kurioje buvo surinktos sėklos), augalai turi daugiau galimybių išgyventi, duoti derlių, duoti gyvybingus palikuonis ir jiems perduoti naujai įgytas savybes (atsparumą pergyventoms anomalijoms ir prisitaikymą prie naujų dirvožemio – klimato sąlygų) genetiniu lygiu.

4.       Sugebėjimas duoti gyvybingus palikuonis, išsisaugoti dauginimosi procese

·         Senųjų veislių augalai duoda gyvybingus palikuonis (sėklas), ne taip kaip genetiškai modifikuoti ir hibridiniai.

·         Be to ši jų savybė tikrinosi ir stiprėjo ne vienerius metu ir dešimtmečius. Tokie augalai sugeba išlaikyti savo vertingas unikalias savybes, būdingas konkrečiai veislei.

·         Dar daugiau, senų veislių augalai turi sugebėjimą kaupti ir perduoti savo palikuonims naudingus požymius, įsigytus augimo procese (atsparumas anomalinėms oro sąlygoms, prisitaikymas prie dirvožemio – klimato sąlygų konkrečioje vietovėje kur jie augo).

5.       Didelis kiekis biologiškai aktyvių medžiagų!

Turintys daugiausiai biologiškai aktyvių medžiagų ir mažiausiai kintantys selekciškai – laukiniai valgomi augalai.

Artimiausi laukiniams valgomiems augalams (pagal savybes, maistinę ir cheminę sudėtį) būtent senieji mūsų soduose ir daržuose vis dar auginami augalai.

Palyginsime naujas veisles su analogiškais kokybiniais požymiais

·         Skirtingai nuo senųjų veislių naujos ir hibridai labai reiklios augimo sąlygoms ir nesavarankiškos, kadangi žmogus jas pripratino prie pastovios apsaugos nuo įvairaus išorinio poveikio, aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis. Rezultatas: naujos veislės ir hibridai kaprizingi „šiltnaminiai“ padarai, nesugebantys savarankiškai išgyventi be žmogaus dalyvavimo.

·         Naujos veislės ir hibridai neplastiški arba mažiau plastiški už senas veisles, t.y. jiems prisitaikyti prie anomalijų (karštis, sausra, šlapia arba šalta vasara) arba naujų jiems augimo sąlygų sudėtinga arba net visai neįmanoma, o jau laukti derliaus esant tokioms sąlygoms beprasmiška.

·         Hibridai nesugeba palikuonims perduoti savo savybių. Jų palikuonims įvyksta požymių skilimas. Tai reiškia, kad surinkus hibridinių augalų sėklas ir jas pasėjus, gausime  skirtingus augalus, visai ne tokius iš kokių surinkome sėklas, o jau apie kokybišką derlių net nekalbu.

·         Genetiškai modifikuoti ir kai kurie hibridiniai augalai neduoda gyvybiškų palikuonių, t.y. jie sterilūs.

·         Naujų veislių ir hibridų biocheminė sudėtis skurdesnė. Tai ypač pastebima jas palyginu su laukiniais ir senųjų veislių augalais.

·          

Galimas lengvai atsekti kaip įgydami vienus, taip vadinamus ūkiškai – vertingus požymius, buvo prarastos kitos vertingos savybės: kvapas, skonis, vertingi mikroelementai.

Taip buvo išvesti augalai, vedantys didesnius vaisius, bet silpnesnio skonio ir kvapo (palyginimui – miško ir sodinė braškė).

Transportavimui labiau pritaikyti vaisiai ir uogos prarado švelnią sultingą konsistenciją, o kartu ir skonį (pomidorai senų ir naujų veislių).

Senų veislių agurkai (nehibridiniai, bičių apdulkinami) žymiai skanesni už hibridinius ir savidulkius.

Senų rūšių ir veislių kviečiai, palyginus su naujom, pagal biocheminę sudėtį, baltymų kiekį ir kitas svarbias sudėtines dalis, taip pat žymiai skiriasi (naujų nenaudai).

Kuo paaiškinamas toks skirtumas senų veislių nuo naujų ir hibridų?

1.       Genotipinis nevientisumas (platus genų rinkinys) būdingas daugumai senųjų veislių ir atvirkščiai – genotipinis vientisumas naujų veislių ir hibridų.

Senos veislės – tai veislės  populiacijos.

Veislė populiacija – veislė kryžmadulkės ar savidulkės kultūros, gautos masinės atrankos būdu, sudarytos iš rinkinio genotipiškai skirtingų augalų.

Čia pagrindinis momentas yra tas, kad esant panašiems išoriniams požymiams (fenotipui), panašumui pagal ūkinius – vertingus požymius (greitą sunokimą, skonines savybes, sandėliavimą) ir sugebėjimą šiuos požymius perduoti palikuonims, senų vietinių veislių augalai vienos veislės viduje turi šiek tiek skirtingą genų rinkinį (genotipą).

Šia savybe (skirtingas genotipas, bet panašūs išoriniai požymiai) senos vietinės veislės labai panašios į laukinius augalus, iš kurių ir kilusios. Tai reiškia, kad paklūsta tiems patiems ekologiniams dėsniams, kaip ir laukinia augalai natūralioje gamtoje.

Šiuo atveju, viena iš svarbiausių senų veislių kultūrinių augalų savybių yra jų sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkos pasikeitimų.

Šis reiškinys ir nulemia senų veislių plastiškumą. Naujos veislės, o tuo labiau hibridai, neturi tokio genų įvairumo kaip veislės – populiacijos.

Su naujom veislėms taip gavosi, nes buvo siekiama augalų vienodumo, vaisių vienodumo pagal dydį, formą, sunokimo laiką, todėl, kad tai palengvina jų priežiūrą, leidžia mechanizuoti derliaus nuėmimą ir perdirbimą.

Kalbant apie hibridus – apie jokį genų įvairumą ir kalbos negali būtį, nes augalų, priklausančių vienai hibridinei veislei, genotipas praktiškai identiškas.

2.       Patikrinimas laiku (tai ne tušti žodžiai – o normalus bandomasis procesas)

Senų veislių augalai dešimtmečiais, šimtmečiais atsirinkdavo ir prisitaikydavo prie įvairių klimatinių sąlygų, išgyvendavo įvairiomis anomalinėmis oro sąlygomis, išlaikydami savo individualias veislines savybes.

Tokie augalai perduodavo savo palikuonims (sėkloms) sugebėjimą išgyventi tokių sąlygų įvairovėje. Naujos veislės ir hibridai negali pasigirti tokiu ilgu išbandymu lauko sąlygomis.

Ir kuo naujesnė veislė, tuo trumpesnis jos atsirinkimo ir bandymo laikas. Kaupti naudingus požymius ir juos perduoti palikuonims tiesiog nėra laiko. O hibridai, kaip prisimename, to iš vis nesugeba.

Dabar jūs žinote, kuo senos veislės skiriasi nuo naujų, ir jūsų valia rinktis: ar kurti savo sėklų fondą, ar nesukti sau galvos ir toliau pirkti sėklas parduotuvėje.

Pastebėjimas – kuo ilgiau augini daržoves iš savo rinktų sėklų, tuo jos skanesnės.

                                                 Iš tinklalapio „Uralskij ogorod bez osobych chlopot“

Professor Charles M. Rick, 1915-2002

Charles M. Rick, Jr., Professor Emeritus of the University of California, Davis and the world's foremost authority on tomato genetics, passed away peacefully in the early morning hours of Sunday, May 5th. Known worldwide for his major scientific contributions as a plant geneticist and botanist, the majority of Charlie Rick’s career focused on the genetic variability of the tomato, especially the wild tomato species distributed widely in western South America and the Galapagos Islands. In addition to the thorough studies of tomato genes and chromosomes, he organized numerous plant-collecting expeditions to the Andes to sample the wide range of genetic variation found in the wild species, but missing from the modern domestic tomato. Crisscrossing this rugged terrain, he managed to document and preserve an amazing diversity of tomato varieties with qualities such as disease resistance that can be bred back into the tomato we know. In his later years, Rick established and directed the C. M. Rick Tomato Genetics Resource Center at the Davis campus of the University of California, which serves as a permanent bank of genetic material for the tomato and other members of the nightshade family. This center distributes seeds to scientists world-wide, and its holdings include genetic varieties that have become extinct in the wild.     Born in Reading, Pennsylvania in 1915, Rick grew up working in orchards and enjoying nature study in the Boy Scouts. He took his B.S. degree at Penn State, where he met and married the late Martha Overholts, daughter of a well-known faculty expert on mushrooms. Together they moved to Cambridge, Massachusetts where he earned his Ph.D. at Harvard in 1940, concentrating on botany and plant genetics. He had previously established California connections by working with the Burpee seed company in Lompoc, and as soon as he finished at Harvard he joined the faculty of the Vegetable Crops Department at Davis, where he remained for his career of more than 60 years. He taught temporarily at other universities throughout the world, and remained active in the field of plant genetics until the age of 85, when health difficulties interfered with greenhouse and lab work. In the course of his career, Rick accumulated many honors, including membership in the National Academy of Sciences, and recognition from dozens of universities and learned societies. His received the Alexander von Humboldt Award, and was also the first recipient of the Filipo Maseri Florio World Prize in Agriculture in 1997.     An excellent lecturer, Rick was much sought after by universities who valued both his rigorous science and his humor and flair for storytelling. A perennial favorite involved his frustrations in trying to germinate wild tomato seeds collected from the Galapagos Islands. The emerging mystery of how the plants reproduce in the wild was only resolved after the seeds were ‘processed’ by passing through the digestive track of a Galapagos tortoise, resulting in vigorous seedlings. Much of Rick’s most fascinating work came from a firsthand perception of the plants’ roles in local environments and their evolving reproductive strategies. Over time, Rick’s work on tomato genetics established this plant as an important model organism in the era of genomics.     Rick taught and mentored generations of U.S. and international scientists in plant genetics. His students went on to lead major research institutes, serve as ministers of agriculture and other governmental roles, and become faculty at universities on every continent. They have worked on studying and improving many major crops, including rice, grapes, potatoes, and peppers. His children continued in academics; his daughter Susan Baldi teaches anatomy and physiology at Santa Rosa Junior College, and his son John is an archaeologist at Stanford. Three grandchildren and a great grandchild were his greatest joys in his last years.   held on: Sept. 27-28, 2002 University of California,Davis

Tomato Variety Paradise: Выставка томатов - это взрыв мозга!!! / Лучшие сор...

Tomato Variety Paradise: Выставка томатов - это взрыв мозга!!! / Лучшие сор...

Выставка томатов - это взрыв мозга!!! / Лучшие сорта томатов от коллекци...

Father of the Modern Tomato

Alexander W. Livingston (1821-1898), a Reynoldsburg, Ohio seedsman, in 1870 developed the first

Back cover from A. W. Livingston’s Sons annual [catalog] of true blue seeds, 1897. Image source: A. W. Livingston’s Sons annual of true blue seeds (accessed from Internet Archive) by Livingston Seed Company; Henry G. Gilbert Nursery and Seed Trade Catalog Collection (specifically here) is licensed under Public Domain Mark 1.0

commercially successful variety of tomato. He changed the tomato from an ugly duckling of horticulture (small, ribbed, hard cored, and almost hollow) into the uniform, smooth-skinned, juicy, flavor-packed, meaty beauty that is one of the world’s favorite foods. Livingston and his seed company eventually introduced more than 30 varieties of tomatoes. By 1910, half the major varieties of tomatoes grown in the United States were Livingston products, and he won praise from the U. S. Department of Agriculture.“With all due credit to the important contributions of other growers, seedsmen, and investigators, it is not out of place to call attention again to the great contribution of the Livingston Seed Co. to tomato improvement. Of about 40 varieties that had attained a distinct status prior to 1910, a third were productions or introductions by the Livingston company. If we add those varieties derived directly from Livingston productions and introductions, it appears that half of the major varieties were due to the abilities of the Livingstons to evaluate and perpetuate superior material in the tomato.”
— The Yearbook of Agriculture 1937, U. S. Department of Agriculture.

Stone and Globe are among the Livingston varieties grown today. Seed producers still carry heirloom Livingston seeds such as Acme, Beauty, Buckeye State, Dwarf Stone, Golden Queen, and Perfection. Tomatoes grew throughout the world long before Livingston’s work. The tomato is native to the Americas, where the ancient Aztecs and Incas grew it more than 1,300 years ago. In the 16th Century, Spanish Conquistadors took seeds back to Europe from Mexico and Central America. People in Spain, Italy, and other Mediterranean countries fell in love with it. The French thought tomatoes had special powers and called them “The Apple of Love.” But the British believed tomatoes were poisonous, and the American colonists carried that myth with them to the New World.

Gradually, however, tomato fans emerged, including the Creoles in New Orleans who diced up tomatoes for jambalayas and gumbos. Livingston selected and planted seeds from tomato plants that bore good fruit. Then he gathered seeds from the best of those tomatoes. Gradually, he got tomatoes that were bigger, smoother, and meatier. After 5 years of this careful selection process, Livingston was ready with seed for a tomato he named the Paragon.

Born in 1821 in Reynoldsburg, Livingston eventually moved to Columbus where he started the A.W. Livingston’s Sons seed company. Today, life without Lycopersicon esculentum would be odd, indeed. Imagine spaghetti with no sauce, pizza with no rich red topping, and salsa would be lost without it.
Find out more…

• Livingston and the Tomato by A.W. Livingston (forward by Andrew F. Smith). First published in 1893, this classic is packed with information about the tomato varieties he developed. As a bonus, there are 60 tomato-based recipes, including exotic but delicious items like tomato butter, pie, and custard.
• The Victory Seed Company website offers a Seedsmen Hall of Fame, with a profile of A.W. Livingston.

Susisuke pomidoru lapai..kodel? Priezastys..

Pomidorų augintojai dažnai skundžiasi, kad susisuka auginant pomidorų lapai. Dažniausiai taip būna dėl to, kad dirvoje yra netinkamas trąšų santykis. Nuo azoto pertekliaus spirališkai pradeda riestis pomidorų lapai. Jie gali suktis ir tada, kai antžeminė augalų dalis yra derli, o šaknys nusilpusios dėl dirvos užmirkimo arba perdžiūvimo. Gausi lapija per daug išgarina vandens, šaknys nepajėgia aprūpinti augalo drėgme ir maisto medžiagomis. Šiuo atveju reikia apskabyti apatinius pomidorų lapus.

Šiltnamiuose kartais pastebime, kad vaisiai nevienodai noksta. Jie būna su geltonomis dėmėmis, kurių vietoje, vaisiams prinokus, susidaro apmiręs audinys. Perpjovę vaisių matome, kad vidus sunokęs normaliai. Tai dažniausiai nereguliaraus laistymo ir kalio trūkumo požymis. Reguliariai laistant ir papildomai patręšus kalio trasom, pomidorai noksta vienodai. Nuo gausesnio tręšimo fosforo ir kalio trąšomis pomidorų vaisiuose padaugėja cukraus.

Pomidorų lapai susisuka, jei augalai auga pernelyg drėgnoje dirvoje, kurioje trūksta fosforo ar azoto arba pernelyg sausas oras.

Pomidorų lapai susisuka ir todėl, kad pakankamai neišsivystė jų šaknys arba pernelyg vėlai nuskynėte šoninius ūglius.

Jei pomidorus auginsite iš sėklų, kurias užaugino ligų pažeisti augalai, nemažai užaugusių pomidorų taip pat bus su susisukusiais lapais. Jei pastebėjote, jog sukasi pomidorų lapai, nedelsdami tarplysvius mulčiuokite sausomis durpėmis, o augalus pa-tręškite trąšomis, kurių sudėtyje yra boro, mangano ir vario.

10 litrų vandens ištirpinkite 2 g boro rūgšties, 5 g kalio permanganato ir 2 g vario sulfato. Kiekvieną augalą paliekite 0,5 ar 1 litru šio tirpalo.

5 būdai, kaip priversti pomidorus nurausti..

Prasidėjo pomidorų derliaus laukimas. Liepą svajojame kuo anksčiau suvalgyti pirmąjį pomidoriuką, o baigiantis rugpjūčiui stengiamės pagreitinti šių daržovių nokimą norėdami apsaugoti derlių nuo ligų bei puvimo. Ką daryti norint paspartinti pomidorų nokimą? Pateikiame 5 esminius veiksnius, padedančius greičiau sunokinti pomidorus.

1. Dvi dienas iš eilės laistykite pomidorų krūmus rožiniu kalio permanganato tirpalu, ir po savaitės pomidorai ims rausti.

2. Tokio pat rezultato sulauksite, jeigu pomidorų krūmus purkšite jodo tirpalu. Į 10 l kibirą su šiltu vandeniu įlašinkite 30–35 jodo lašus ir šiuo tirpalu gausiai nupurkškite krūmus.

3. Ar pastebėjote, kad turintys įvairių mechaninių pažeidimų, įbrėžimų, skilimų, pažeisti paukščių ir pan. krūmai vaisius sunokina greičiau už savo giminaičius? Todėl, jeigu norite pagreitinti pomidorų nokimą, galite juos subadyti smailiu mediniu iešmeliu (po 2–3 dūrius greta vaiskočio).

4. Yra dar vienas būdas: reikia paimti banano žievę, įdėti ją į plastikinį maišelį, užmauti šį maišelį ant žalios pomidorų kekės ir užrišti drauge su keke. Po 2–3 dienų maišelį galima nuimti – dar po poros dienų pomidorai ims rausti.

5. Nustojus laistyti ir tręšti, vaisiai ims greičiau nokti.

Ką dar reikėtų daryti, kad priverstume rausti pomidorus?

Vienas iš patikimiausių būdų – dirvos mulčiavimas. Dirva aplink pomidorus dengiama įvairiomis tamsiomis medžiagomis: durpėmis, ruberoidu, juoda plėvele. Toks mulčias sukaupia daugiau šilumos ir sulaiko drėgmę. Panašiai darė ir mūsų senoliai: jie apdengdavo pomidorus šienu. Prieš mulčiuojant reikėtų sulaukti karštų dienų, kad uždengiama dirva būtų įšilusi. Savaite pomidorų nokimą pagreitina purškimas spygliuočių nuoviru. Reikia saują jaunų pušų ūglių savaitę palaikyti šaldytuve (3–4 °C), smulkiai sukapoti ir užpylus 1 stikline vandens pavirti 5–6 minutes. Tada nuoviras praskiedžiamas vandeniu santykiu 1:3. Paruoštu tirpalu nupurškiami pomidorų krūmai. Norint pagreitinti pomidorų nokimą ir apsaugoti nuo puvimo, būtina toliau skabyti atžalas bei nereikalingus lapus. Lapus reikia nulaužyti iki tų kekių, ant kurių jau noksta vaisiai. Po truputį lapų skaičius mažinamas. Be to, reikia nugnybti augalų viršūnes. Virš žiedynų su jau užsimezgusiais pomidorais pakanka palikti 2–3 lapelius – jie užtikrins vaisių sunokimą. Plėvele dengtuose neaukštuose šiltnamiuose negalima leisti pomidorams augti iki stogo.Kai rugpjūčio antroje pusėje ant krūmų dar yra daug žiedinių kekių, augalas visas jėgas skiria augimui, o ne vaisių nokinimui. Rekomenduojama nuskinti visas žiedines kekes, ant kurių vaisiai jau nespės užderėti. Ant žemaūgių ir vidutinio ūgio krūmų galima palikti 4–6 kekes, o ant aukštaūgių – 6–7 kekes.

Žemaūgių augalų šakeles reikia atsargiai atsukti į saulę ir paremti dvišakėmis šakelėmis.

Pomidorai geriausiai ir greičiausiai sunoksta šiltnamiuose...

Rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, kai dienos ir nakties temperatūros skirtumas ima didėti, rūkai pasidaro dažnesni, atsiranda vis didesnė pomidorų maro rizika. Tuomet galima imtis dar radikalesnių priemonių, ribojančių drėgmės ir maistinių medžiagų pasisavinimą iš šaknų. Tai galima atlikti trimis būdais:

1. Aštriu peiliu 8–12 cm aukštyje nuo žemės išilgai kiaurai įpjaunami pomidorų stiebai. Įpjovų ilgis gali siekti net 7–10 cm. Į tokias įpjovas įkišamos medinės skiedros, jos neleidžia įpjovoms užsitraukti;

2. Pomidorų krūmas laikomas už apatinės stiebo dalies ir kelis kartus patempiamas į viršų, sukti jį reikia pagal laikrodžio rodyklę. Taip nutraukiamos smulkesnės šaknelės ir augalas pasisavina mažiau maistingųjų medžiagų, tačiau sparčiai nokina vaisius;

3. 3–4 cm aukštyje nuo žemės paviršiaus ant stiebo uždedami ir užspaudžiami keli žiedai iš plonos varinės vielos. Tai sumažina maistinių medžiagų pasisavinimą iš šaknų ir saugo nuo fitoftoros.

Nedera pamiršti, kad sunokusius vaisius paliekant ant kero, kiti pomidorai noksta daug lėčiau. Todėl patartina visus išaugusius ir papilkėjusius pomidorus nuskinti ir padėti, kad jie baigtų nokti. Tuomet likusieji ant kero bręs greičiau. Ne visi daržininkai tam pritaria, kai kurie teigia, kad ant krūmo sunokę vaisiai yra skanesni. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, kai pasklinda šalti rūkai, pomidorai lengvai suserga ir tuomet galima prarasti daug derliaus.

Surinkite visus vos raustelėjusius, taip pat didelius žalius pomidorus ir nokinkite nuskintus. Pomidorai ant krūmo rausta gan greitai, todėl rekomenduojama juos nurinkti du kartus per savaitę. Nuskinti pomidorai kraunami į nedideles dėžutes 2–3 sluoksniais vaiskočiais aukštyn. Į dėžutes įdedama jau prinokusių pomidorų – jie pagreitina žalių nokimą, nes išskiria etileno dujų. Labai gerai tarp pomidorų įdėti vieną kitą česnako skiltelę – juk česnakas yra gamtinis antibiotikas. Kiekvienas pomidorų sluoksnis perklojamas popieriumi, viršus taip pat uždengiamas popieriumi – taip sulaikomos išsiskiriančios dujos. O štai ant palangės išdėlioti pomidorai, nors ir gauna šilumos nuo saulės, noksta ilgiau, nes dujos išsisklaido.Pomidorai nokinami 20–25 °C temperatūroje. Jau raudonus pomidorus galima išlaikyti 5–10 °C temperatūros ir 80 proc. oro drėgnumo patalpoje apie 40–50 dienų.

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"

Kaip išsirinkti tinkamiausią pomidorų veislę

Labai patiko V.Lapienes straipsnis, kuris padeda darzininkui apsispresti, atsirinkti ka auginti, kokias pomidoru veisles isileisti i savo siltnamius. O gal pasiliks prie hibridiniu veisliu auginimo? Pasaulyje neturime universalios pomidoru veisles, kuri atitiktu musu visu lukescius, todel turime rinktis is daugelio veisliu. Bet dazniausiai mus nugali smalsumas, kuris brangiai kainuoja: statybos papildomu siltnamiu, kad isbandyti vis naujas ir naujas veisles. Bet tai, tai musu kasdienybe padaro laiminga.. 😇
Straipsnis:

"Vieni daržininkai mėgėjai jau persodina sudygusius pomidorų daigus, o kiti juos pirks turguje. Tačiau ne visuomet pavyksta užauginti gerą skanių pomidorų derlių. Apie pomidorų auginimo subtilybes pasakojo LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojas dr. Audrius Radzevičius.

– Kaip išsirinkti tinkamiausią pomidorų veislę, kad užaugtų gausus skanių pomidorų derlius?

– Pomidorų derlius priklauso nuo pasirinktos veislės. Bet niekas nepatars, kuri iš jų pati geriausia, nes kiekvieno žmogaus skonis ir poreikiai skirtingi. Taigi pasaulyje nėra universalios veislės, atitinkančios visų augintojų lūkesčius. Šeimos poreikiams didesnę paklausą turi stambiavaisės salotinio tipo veislės. Ne kiekviena pomidorų veislė pakenčia nukrypimus nuo rekomenduojamos auginimo technologijos. Tad geriausiai būtų auginti ne vienos, o kelių veislių pomidorus, pasižyminčius skirtingomis savybėmis. Determinantinio (riboto augumo) veislės dažniausiai būna ankstyvesnės, trumpesnės vegetacijos ir reikalauja mažiau priežiūros. O intedeterminantinių veislių ir hibridų (prie pavadinimo pridėti simboliai F1 arba H reiškia, kad veislė yra heterozinis hibridas) derlingumas būna didesnis, tačiau jie įnoringesni auginimo sąlygoms. Beje, heteroziniai hibridai derlingesni, atsparesni ligoms ir beveik visais atžvilgiais pranašesni negu tėvinės veislės. Šių hibridų svarbus pranašumas – veislė apsaugota nuo augintojų pasisavinimo ir veislinių sėklų platinimo be autoriaus leidimo. Mat hibridinė sėkla gaunama sukryžminus dvi tėvinėmis vadinamas pomidorų veisles, tad norint jas padauginti, reikia žinoti ir turėti to hibrido motininę ir tėvinę veisles. Tačiau tai dažniausiai yra firmos paslaptis.

Taigi daržininkas, prieš pasirinkdamas veisles, pirmiausiai turėtų perskaityti veislės ar hibrido aprašymus ant pakelio ir tada išsirinkti atsižvelgdamas į savo poreikius bei auginimo galimybes.

– Kada geriausia sėti?

– Mūsų klimato sąlygomis, kai periodas be šalnų tęsiasi apie 100 dienų, ne visas daržoves galima išauginti pasėjus sėklas tiesiog į dirvą. Augalų vegetacijos trukmė bei laikotarpis nuo jų sudygimo iki vaisių sunokimo labai svarbūs rodikliai pomidorų augintojams. Dažniausiai ji priklauso nuo veislės prisitaikymo augti tam tikroje klimatinėje zonoje. Dauguma lietuviškų pomidorų veislių (‘Viltis’, ‘Svara’, ‘Slapukai BS’), skirtų auginti nešildomuose šiltnamiuose ir lauke, yra ankstyvos arba vidutinio ankstyvumo. Pastebėta, kuo ankstyvesnė veislė – tuo mažiau derlinga, kuo vėlyvesnė – derlingesnė. Tačiau Lietuvoje pomidorų vėlyvosios veislės dažniausiai nespėja subrandinti gero ir kokybiško derliaus, todėl jos gali būti auginamos tik šildomuose šiltnamiuose.

Lauke ir nešildomuose šiltnamiuose auginamų daržovių sėjos laikas nustatomas atsižvelgiant į jų biologines savybes, gamtos ir klimato sąlygas. Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių daržovių sėjos laiką – pavasario šalnos. Jos dažniausiai kartojasi keletą parų iš eilės, dėl to labai nukenčia arba visai žūva šilumą mėgstančios daržovės: pomidorai, agurkai, pupelės, kurioms reikalinga ne tik šilta dirva, bet ir šiltas oras. Daugiamečių fenologinių stebėjimų duomenimis, Lietuvoje vėlyvųjų pavasarinių šalnų galima sulaukti nuo alyvų iki žieminių rugių žydėjimo, taigi šalnų gali būti 19 dienų. Todėl pomidorus, agurkus, moliūgus, pupeles nerizikuojant galima sėti ar daigus sodinti į daržą tiktai žieminiams rugiams arba erškėčiams pražydus. Praėjusį pavasarį daugelis augintojų nukentėjo nuo vėlyvųjų šalnų, užklupusių gegužės vidury ir nušaldžiusių šiltnamiuose pasodintus pomidorus. Taigi teko pirkti naujus pomidorų daigus, nes patiems užsiauginti nebebuvo laiko.

– Per kiek laiko sudygsta?

– Labai svarbu pasirinkti tinkamą pomidorų sėjos laiką, nes per anksti pasėti gali peraugti ar nukentėti nuo vėlyvųjų pavasarinių šalnų, o vėlyva sėja gali nulemti produkcijos kiekį ir kokybę. Esant optimaliam šilumos, šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų režimui pomidorų daigus galima išauginti greičiau. Tačiau neturint tokių galimybių ir auginant vėsesnėse patalpose pomidorų daigų auginimas užtrunka iki 2 mėnesių, o jeigu tuo laikotarpiu pasitaiko apniukusių, nesaulėtų dienų, tai gali užtrukti dar ilgiau. Palaikant optimalią temperatūrą, pomidorų sėklos sudygsta per savaitę, o temperatūrai nukritus iki 10–12 oC, jų dygimo laikas pailgėja 3 kartus – iki 20 dienų. Nešildomuose šiltnamiuose skirtus auginti pomidorus, jeigu nesudaromos optimalios auginimo sąlygos, rekomenduojama sėti pirmoje kovo mėnesio pusėje, o auginant šildomame daigyne – antroje kovo pusėje ir balandžio pradžioje.

– Ar reikia atsižvelgti į mėnulio fazę?

– Užsienyje atliktais tyrimais teigiama, kad pomidorams derėti turi įtakos ir mėnulio fazės. Rekomenduojama pomidorus sėti ir sodinti prieš pilnatį. Lietuvoje tokių tyrimų nedaryta. Jeigu iki tinkamos mėnulio fazės liko tik kelios dienos, galima ir palaukti, bet darbų suvėlinimas atėjus sėjos ar sodinimo laikui gali padaryti daugiau žalos, negu tikimasi gauti naudos belaukiant tinkamos mėnulio fazės."

Virginija LAPIENĖ, gargzdai.lt

Druskai atsparūs pomidorai,

„Genų inžinieriai pirmąsyk išvedė pomidorą, galintį augti sūriu vandeniu drėkinamoje žemėje. Šis išradimas gali padėti išspręsti vieną didžiausių žemės ūkio problemų“, — pranešama tinklalapyje washingtonpost.com. Šie druskamėgiai pomidorai buvo išvesti panaudojus vieno kopūstams giminingo augalo geną. Tokie pomidorai „nustumia druską į stiebo ertmes ir todėl gali augti žemėje, kurioje kitos kultūros neauga“. Pranešime sakoma, kad „genetiškai modifikuoti pomidorai gali augti dirvoje, drėkinamoje apie 50 kartų sūresniu nei įprasta vandeniu“. Tikimasi, jog tokius druskai atsparius augalus bus galima auginti sausringose vietovėse. Pranešime priduriama, kad „modifikuoti pomidorai (ar kitos panašiai išvestos druskai atsparios kultūros) gali būti panaudoti atnaujinti sudruskėjusią dirvą, nes sugeria druskas“.

• Kazkas labai panasaus i veisle RAF... Tokios veisles pomidoru, kaip "Marmandes", "RAF" (kurios megsta druskinga dirvozemi arba tekancius druskingus vandenis, yra atsparios fuzariozei - grybinem ligom, trupiau tariant.

Kas tai Raf veisle - susipazinkime!

Pridedu istrauka is rusu puslapio:

"...название RAF расшифровывается как Resistente A Fusarium, то есть устойчивый к фузариозу." Может поэтому добавляют эту приставку.

Вот еще не много информации :....Самым дорогим томатом оказался сорт РАФ, который выглядел странно. Плоды продаются розовато-зелеными, а порой и просто зелеными. Лежат на прилавках зеленые «кружевные цветы», с другими не спутаешь — овальные, с глубокими бороздками. В продажу они поступают, по нашим понятиям, недозрелыми. Но видимая окраска обманчива. РАФ сначала зреет изнутри и только потом снаружи. Считается, что самый лучший вкус имеют плоды с розовой серединкой в зеленой кожице. В это время у них плотная, очень сочная и ароматная мякоть с мелкими семенами. Таким его закупают рестораны. РАФ широко используют самые лучшие шеф-повары. Именно благодаря новому сорту в меню знаменитых ресторанов появилось новое (или хорошо забытое старое) блюдо — суп «гаспачо-раф». Хотя лучше всего новый томат пробовать в свежем виде, разрезав плоды на дольки, добавив небольшое количество соли и хорошее оливковое масло. Конечно, попробовали и, конечно, приобрели. Уже дома наводили справки и выясняли, почему же испанцы так ценят сорт РАФ. Оказалось, что РАФ — это улучшенный Марманде. Результат многолетнего кропотливого селекционного отбора. Это не очередной генетически модифицированный монстр. И не гибридный потомок чего-то с чем-то. Это полноценный устойчивый сорт, отобранный среди лучших экземпляров Марманде на лучших плантациях в Альмерии.

А странное название RAF расшифровывается как Resistente A Fusarium, то есть устойчивый к фузариозу. Он с успехом выращивается на самом юге Испании, на сухих, тощих и засоленных землях провинции Альмерия. К удивлению, минимальная влажность и неплодородный грунт — именно такие условия устраивают РАФ. Особый интерес состоит еще и в том, что сорт просто идеален для зимних теплиц. Лучший товарный вид и вкус имеют плоды, выращенные с ноября по май при невысоких температурах — от 5 до 20 °С и в условиях пониженной солнечной активности. В дорогих испанских ресторанах вам их подадут даже зимой. И цены на эти помидоры всегда остаются высокими. Свежий РАФ стоит практически столько же, сколько хороший иберийский хамон (вяленое мясо) — около 15 евро за килограмм. Но дороговизна не отпугивает истинных ценителей настоящих, а не искусственных плодов. Пока что спрос на новые помидоры намного превышает предложение. РАФ — уникальная «изумрудная звезда» испанских овощеводов.

Cia pridejau nuotrauka su RAF pomidoru veisles daigais, kuriuos pradejau daiginti geguzes 12d. Siai dienai 5 daigai RAF jau leidzia antra ziedine keke ir turi uzmegztu mazu pomidoriuku. Persodinimas ir pikavimas vyko 4 kartus, i vis didesnes vazono talpas. Daigai laistomi sudytu vandeniu, su juros tirpinta druska, kad vaisiai igautu tikrojo RAF veisles skoni. Persodinta paskutini karta i kibirus 10l talpos. Deta 30% smelio, 20% zoliu komposto, 45% kalnu juodzemio (is kalnu misko) 5 % juros druskos. Visos dirvozemio dalys buvo permaisytos ir sodinant daigus i kibirus buvo detas fiordo upetakis, tai naturalus fosforas. Veliau papildysiu si teksta. :)

Mano Rafiukai auga, tikiuosi iki pirmuju salnu pirmaja keke uzaugins :)

CO2 įtaka pomidorams..

Pomidorai: CO2 daro teigiamą įtaką visų augalo dalių augimui, bet tręšimo įtaka labai priklauso nuo apšvietimo lygio. Geromis apšvietimo sąlygomis tręšiant CO2, labai didėja vidutinė vaisiaus masė, o jei apšvietimas prastas, didėja ne tik vidutinė vaisiaus masė, bet ir vaisių skaičius. Aukštas CO2 lygis, esant stipriam apšvietimui, ypač padidina fotosintezės produktyvumą. Tuo metu pagaminama daug asimiliacijos produktų, kurių paklausa nedidėja, nes vaisių skaičius nekinta, išlieka tas pats. Tuo pomidorai skiriasi nuo agurkų, kuriuos tręšiant CO2, didėja ir žiedų, ir vaisių skaičius. Asimiliacijos produktų perteklius kaupiasi lapuose. Pomidorų lapai tampa stori, pradeda suktis. Jei šis periodas trunka ilgiau, jauni lapai būna trumpi. Kai pa­stebimi tokie požymiai, augalų reikia nebetręšti CO2. Taip atsitinka dažniausiai vasarą, kai apšvietimo sąlygos yra labai geros.

Kas tai CO2 ?

CO2-anglies dvideginis, dar vadinamas anglies dioksidu(vieno anglies ir dvieju deguonies atomu junginys, ateity mokysies per chemijos pamokas) vienas is makroelementu reikalingas augalu augimui. Paprastai jis yra dujinio pavidalo, taciau pasiekiant tam tikra, labai auksta slegi, jis suspaudziamas iki skystos busenos. CO2-tai dujos, kurias isskiria kvepuodami zmones, gyvunai, bei augalai tamsiu paros metu(taikoma tik augalams), taciau sviesiu paros metu, augalas vykdo fotosinteze, taip pasiimdamas CO2 ir isskirdamas O2, tuo paciu pasisavindamas angli stiebo, lapu, bei saknu gamybai.

„Meilės obuolys“ užkariauja pasaulį (istrauka)

Pries daug šimtmečių šis „meilės obuoliu“ pavadintas augalas augo Pietų Amerikos Andų regione. Jo uogos buvo gana skanios, bet vietiniai indėnai, matyt, patys jo neaugino. Kai šis keistas augalas kažkaip pateko į Meksiką, actekai jį pavadino sitomatl. Žodžiu tomatl* būdavo apibūdinama keletas panašių, dažniausiai sultingų vaisių. Netrukus pomidorų padažas tapo actekų virtuvės būtinybe, o laikui bėgant sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Ispanų konkistadorams pomidorų padažas irgi pasirodė gana skanus. 1590-aisiais vienas jėzuitų dvasininkas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Meksikoje, pareiškė, jog pomidorai labai vertingi: tinkami valgyti ir turi labai daug sulčių, kurios padažui suteikia gerą skonį. Ispanai iš Meksikos į tėvynę ir savo kolonijas Karibų jūros salose bei Filipinuose nusiuntė pomidorų sėklų. Nors pradžia buvo daug žadanti, kol pomidorai deramai įsitvirtino pasaulio virtuvėse, praėjo daugiau kaip trys šimtmečiai.

Kaip buvo įveiktos nuostatos

Kulinarines nuostatas, kaip ir bet kurias kitas, pakeisti nelengva. Nors Meksikoje pomidorai buvo labai vertinami, Europoje iš pradžių jais anaiptol nebuvo susižavėta. Bėdos prasidėjo nuo to, kad botanikai pomidorą priskyrė bulvinių šeimai — tai pačiai šeimai, kuriai priklauso nuodingoji beladona, arba mirtinai nuodinga vaistinė šunvyšnė. Be to, pomidorų lapai skleidė stiprų kvapą ir pasirodė esą nuodingi. Kai kuriems žolininkams ėmus tvirtinti, jog pomidoras skatina lytinę potenciją, iškilo dar daugiau prieštaravimų. Kai kas mano, jog kaip tik dėl to prancūzai šį augalą pavadino pomme d’amour (pom damūr), arba „meilės obuoliu“.

Gandai apie šitokį pomidoro nuvertinimą pasiekė ir Šiaurės Ameriką. XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje vienas amerikiečių daržininkas iš Masačusetso valstijos viešai pareiškė: „[Pomidorai] atrodė taip bjauriai, jog pamaniau, kad juos ragauti prisiversčiau nebent iš bado.“ Taip skeptiškai į pomidorus žiūrėjo daug kas. Vienas Pensilvanijos gyventojas pavadino juos „surūgusiu šlamštu“, o tų pačių laikų britų sodininkas — „dvokiančiu auksiniu obuoliu“.

Laimei, italai, XVI amžiuje šį augalą pavadinę pomodoro (auksiniu obuoliu), buvo praktiškesni.* Italijoje dėl saulėto, palankaus pomidorams auginti klimato XVII amžiaus pradžioje jie buvo labai pamėgti. Bet Europos šiaurėje daržininkai dar beveik du šimtmečius netikėjo, kad pomidorai valgomi, ir augino juos tik kaip dekoratyvinį arba vaistinį augalą.

Nuo pasidygėjimo iki populiarumo

Tačiau kai žmonės pradėjo pomidorų vaisius ragauti, ankstesnės abejonės išsisklaidė ir pomidorų auginimas suklestėjo. XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje nutiesus transkontinentinį geležinkelį šviežių Kalifornijos pomidorų jau buvo galima nusipirkti Niujorke. Dar kelis dešimtmečius prieš tai Neapolyje (Italija) buvo atidaryta pirmoji picerija; dėl to pomidorų paklausa irgi ėmė didėti. O XX amžiuje, didėjant pomidorų sriubos, sulčių, padažo ir kečupo — jau nekalbant apie visų pamėgtą picą — populiarumui, šitaip nuvertintas pomidoras tapo auginamiausiu vaisiumi žemėje. (Skaitykite langą.) Pomidorus vertina ne tik tie, kas augina juos pardavimui, — jie tampa mėgstamiausiais daržininkų augalais nuo Vidurio Rytų iki pat vėjų šiaušiamos Šiaurės jūros.

Nuo Sinajaus iki naftos gręžinių

Naftos gręžinių bokštai Šiaurės jūros viduryje galbūt neatrodo ideali vieta vaisiams ir daržovėms auginti, bet pomidoras — neišrankus augalas. Jei tik yra pakankamai vandens ir specialus maišas su visomis būtinomis maisto medžiagomis, pomidorų daigai gali tarpti net be žemės. Todėl šis augalas naftininkų labai mėgstamas; tarp gręžinio bokšto vamzdžių ir mechanizmų, kur nėra jokios gyvybės, jiems malonu matyti žalumą ir užsiauginti vaisių savo stalui.

Pomidorus kruopščiai prižiūrint, vaisių galima išsiauginti ir dykumos dirvožemyje. Kai kurie Egipte, Sinajaus kalnuose, gyvenantys beduinai daržams yra išsikirtę terasas, kurios drėkinamos upelių, šaltinių bei retkarčiais pasitaikančio lietaus vandeniu. Savo daržuose jie išaugina neįprastai gausų stambių pomidorų derlių. Beduinai pomidorus džiovina saulėje, kad turėtų jų visai žiemai.

Pomidorai tokie populiarūs beveik visame pasaulyje ne vien dėl sugebėjimo prisitaikyti prie visokio dirvožemio ir klimato, bet ir dėl savo įvairovės. Dauguma šių augalų yra savidulkiai, todėl lengvai išvedamos naujos jų veislės, tenkinančios įvairų skonį. Daržininkams yra iš ko pasirinkti, nes dabar žinoma apie 4000 pomidorų veislių. Nedideli sultingi vyšniniai pomidorai paįvairina mišrainės spalvą ir skonį, o saldūs slyviniai dažniausiai konservuojami. Didžiuliai mėsingi pomidorai — pagrindinis produktas ispanų virtuvėse — puikiai tinka tiek mišrainėms, tiek virti ar kepti.

Tačiau iš tikrųjų pomidoras pasaulį užkariavo dėl malonaus skonio, kuris suteikia pikantiškumo picai, paįvairina mišrainę, pagardina padažą arba pagerina sultis. Nors pomidorai ir nepateisino „meilės obuolių“ vardo, jie mėgstami visame pasaulyje.

[Išnašos]

Iš šio žodžio kyla pomidorų pavadinimas ispanų (tomate) ir daugeliu kitų kalbų.

Manoma, jog augalas taip buvo pavadintas dėl to, kad pirmosios Italijoje augintos veislės vedė geltonus vaisius.

[Rėmelis/iliustracijos 26 puslapyje]

Gaspačio — gaivi ispaniška daržovių sriuba

Ar norėtumėte paragauti šaltos sriubos, taip puikiai gaivinančios karštą vasaros dieną? Ispanijoje, Andalūzijos srityje, pietums tokia sriuba patiekiama kone kasdien. Paruošti ją nesunku, tereikia paprastų produktų ir šeima pietus pradės sveiku apetitą žadinančiu valgiu. Štai populiarus ispanų receptas penkiems žmonėms.

Sriubai reikia:

600 gramų prinokusių pomidorų

350 gramų agurkų

250 gramų raudonų saldžiųjų paprikų

2 riekelių džiovintos duonos

2 šaukštų acto

2 šaukštų alyvų aliejaus

druskos

skiltelės česnako

žiupsnelio kmynų

Paruošimas. Pašalinkite paprikų sėklas, nulupkite agurkus ir pomidorus. Daržoves supjaustykite kubeliais. Sudėkite jas į dubenį ir užpilkite litru vandens (daržovės turi būti apsemtos), sudėkite duoną, česnaką, prieskonius, įpilkite acto ir aliejaus. Mišinį palikite per naktį, o kitą dieną jį sugrūskite rankiniu trintuvu ir perkoškite nesusmulkintoms dalims atskirti. Jei reikia, įdėkite dar prieskonių. Sriubą laikykite šaldytuve. Tiekiant galima įdėti smulkintų pomidorų, agurkų ir saldžiųjų paprikų.

Kai kurie faktai apie pomidorus

Pomidorai — populiariausias vaisius pasaulyje. Kasmet nuimama apie 100 milijonų tonų jų derliaus — daug daugiau nei kokių nors kitų vaisių (obuolių, bananų, vynuogių ar apelsinų).

Nors pomidoras paprastai vadinamas daržove, botaniškai jis yra vaisius, nes valgoma ta augalo dalis, kurioje yra sėklos (daržovėms priskiriami tie augalai, kurių valgomi stiebai, lapai ar šaknys).

Gineso rekordų knygos duomenimis, didžiausias, 3,5 kilogramo svėręs, pomidoro vaisius buvo išaugintas Oklahomoje (JAV).

Netoli pomidorų sodinukų arba prieš darbuojantis prie jų rūkyti tabako nepatartina, nes tai augalams gali pakenkti. Tabakas platina virusą, kuriam pomidorai yra jautrūs.

Be A ir C vitaminų, pomidoruose yra antioksidanto likopeno. Kai kurie tyrimai rodo, jog valgant daug pomidorų galima sumažinti riziką susirgti vėžiu.